TINGINYSTĖS FENOMENAS


Labai dažnai tariam žodį “tingiu” nesusimąstydami. Kai nenorim kažko daryti. Kai vaikas, palieptas, neatlieka užduoties. Kai nepajėgiam atsikelti nuo sofos. Kai ne(be)turim motyvacijos. Atrodo, kad nesusimąstom, kas vis tik slypi už šio žodžio. Terminas tinginystė reiškia nenorą veikti nepaisant galėjimo/ sugebėjimo tai padaryti. O psichologiniu požiūriu kartais teigiama, kad tinginystė neegzistuoja (D. Price “Laziness does not exist” 2021), nes visada yra priežastis to nenoro.
Aš konsultaciniame kabinete dažnai girdžiu šį žodį. Labai dažnai pavargę nuo rutinos tėvai piktinasi vaiko neveiklumu ir vadina jį tingiu. Labai svarbu suprasti tokio kaltinimo svorį – kaip vaikas pasijaučia pavadintas tinginiu, kokią įtaką tai turi tolimesniam vaiko elgesiui ir savijautai?
Taigi, yra be galo svarbu pagalvoti apie esamo neveiklumo priežastis. O jos gali būti tokios:
1. Anemija, hipotirozė, psichikos ar emocinės sveikatos sutrikimai (pavyzdžiui., depresija) gali turėti įtakos patiriamam išsekimui. Taip besijaučiantis asmuo nenori veikti, daryti, nesiryžta imtis, daugiau siekia pagulėti. Iš šalies tai taip pat gali atrodyti kaip tingėjimas.
2. Neurologinės priežastys. Labiau apatiškų žmonių smegenų veikla skiriasi nuo tų, kurie apatiški nėra. Labai įdomu, kad premotorinė smegenų žievės dalis, atsakinga už pasirengimą judesiui bei judesių kontroliavimą yra aktyvesnė pas apatiškus žmones (atrodytų, kad turėtų būti priešingai), tačiau tas veiklumas yra neefektyvus. Atlikti tyrimai, kuriais buvo nustatyta ir tai, kad “labiau tinginčių” smegenyse, toje dalyje, kuri atsakinga už bazinių funkcijų (atsakingų už išlikimą, rizikos suvokimą) palaikymą buvo aukštas dopamino (“malonumo hormonas”) lygis. Tuo tarpu “mažiau tinginčių” smegenyse daugiau dopamino yra tose smegenų dalyse, kurios atsakingos už atlygį ir motyvaciją.
3. O viena įdomiausių priežasčių, kodėl žmogus “tingi” yra užkoduota mūsų genuose. Iš principo, tinginystė – tai nenoras eikvoti energijos. Pirmykščiam žmogui buvo itin svarbu taupyti energiją, jis negalėjo jos eikvoti perniek, siekiant išlikimo. Jis (pirmykštis žmogus) turėdavo susitelkti į čia ir dabar ir kaip tame išgyventi. Nebuvo galima svarstyti “aij, vėliau pasigausiu tą mamutą”. Šiais laikais mums yra daug paprasčiau, nes mes dažniausiai turime privilegiją lengvai patenkinti savo bazinius poreikius (maistas, saugumas – parduotuvėse yra maisto, turbūt netenka, pavyzdžiui, savaitę ieškoti “grobio”). Šiandienos žmogus turi daug energijos šaltinių, tačiau mažai įtaigių motyvatorių – dažniausiai nereikia bėgti nuo žmogėdrų plėšrūnų. Didžiausią žmonijos gyvavimo laiko atkarpą žmogui turėdavo įvykti kažkas itin svarbaus išorėje, kas motyvuodavo jį judintis: plėšrūnai, alkis, karštis, šaltis, troškulys. Taigi reikėjo išmokti prisitaikyti efektyviai taupyti energiją. Ir žmogus išmoko. Protėviams tekdavo susidurti su labai trumpais laiko tarpais tarp poreikio ir veiksmo, pavyzdžiui, jaučiu grėsmę – bėgu. Tuomet žmogus ilgai nesvarstydavo apie poreikius, o tiesiog veikdavo. Nebuvo ilgalaikiškumo. Ir apskritai žmogus neišlikdavo ilgai. Todėl ir planuoti į priekį nereikėjo. Viskas buvo apie kasdienį išlikimą. Ir tai yra užkoduota mūsų genuose. Šiuolaikiniame pasaulyje daug kas pasikeitė: mes turime pažengusią medicinos sistemą, kas lėmė gyvenimo trukmės kone padvigubėjimą, yra gausa komfortą suteikiančių priemonių. Tačiau evoliucijos eigoje buvusios svarbios aplinkybės – gebėjimas taupyti energiją – taip lengvai nekinta. 2018 m. rugsėjį moksliniame žurnale “Neuropsychologia” buvo išspausdintas tyrimas, kuris parodė, jog žmogaus smegenyse yra susiformavę labai stiprūs neurologiniai takai, lemiantys pirmenybės teikimą gulėjimui ant sofos.
4. Be šių grynai fiziologinių priežasčių, galimos ir psichologinės priežastys “tingėti”: nesėkmės baimė, nežinojimas, neaiškumas, kaip pradėti, nerimas, nepasitikėjimas savimi, to, ką reikia daryti nesupratimas, negalėjimas (subjektyvus ar objektyvus to, ką reikia padaryti vertinimas, jog negaliu padaryti) ir pan. Ir tiesą pasakius, kuo labiau stengiamasi save priversti kažką veikti, tuo daugiau streso patiriama, o tai dar labiau skatina nenorą daryti.
Taigi, kad sužinotume, kas skatina “tingėti”, visų pirma turime suvokti, kad priežasčių gali būti įvairių ir didelė jų dalis nepaveiki išorinėmis priemonėmis. Labai svarbu, prieš pavadinant kažką “tinginiu”, paklausti, kas skatina jį nieko nedaryti. Nevertinant, nesmerkiant, o tiesiog siekiant nuoširdžiai suprasti. O pažinus priežastį vertėtų į ją ir susitelkti, o ne kaltinti tinginyste. Nes, pripažinkim, tai skamba gana įžeidžiančiai.
.
Tinginys (nuotraukoje) – tai vienas iš lėčiausių gyvūnų pasaulyje. Tačiau jie yra ir vieni iš sumaniausių. Taip pat jie linksmi, mieli ir triukšmingi.
     .
Literatūra:
D. Price “Laziness does not exist” 2021;
C. Le Heron, M. A. J. Apps, M. Husain “The anatomy of apathy: A neurocognitive framework for amotivated behaviour”2018Sept// Neuropsychologia;
E. Rolfsen “Are We Hardwired For Laziness? Brain Must Work Hard to Avoid Sloth” September 18, 2018// Neuroscience
.
Globos centro psicholigė Lina Noreikienė

Comments are disabled.