Kiekvieną pirmą mėnesio ketvirtadienį moterys, patiriančioms smurtą artimoje aplinkoje, yra kviečiamos į emocinės paramos grupę. Kodėl yra svarbu kalbėtis, savo istorija dalinasi moteris, priėmusi sprendimą gyventi.
Jeigu iš šalies gyvenimas gali atrodyti spindintis: patrauklus vyras šalia, nuolat asistuojantis Tave svečiuose, turintis humoro jausmą, naujai įrenginėjamas namas, prabangi mašina ar kelionės, tai realus gyvenimas visai kitoks. Ir ne materialūs dalykai čia svarbiausi, užaugom kartu, subrendom kartu, o tai kas buvo sukurta, tai didelio darbo ir pastangų dėka.
Tačiau viskas pradėjo keistis, kai atsirado JI. Iš pradžių sunku suvokti, ar priimti numanomą tiesą. Santykiuose daraisi nuolanki, mėgini ieškoti savo trūkumų, tačiau vis dažniau matydavau jį įnykusi į telefoną. Eidavau miegoti, o jis vis dar likdavo vakaroti iki išnaktų su kažkuo susirašinėdamas, galiausiai vidurnaktį nubudus namuose jo nerasdavau. Mėginau klausti, kas nutiko, reikalauti dėmesio, tačiau pasipildavo užgauliojantys žodžiai. Klausdavau, ar yra kita moteris, tuomet atsakymas būdavo ,,Tu ką, debilė“. Dažnos komandiruotės buvo įprasta. Supranti realiai, kad kažkas vyksta, bet tiesą priimti sunku… Geriau būti aukos vaidmenyje, nei imtis veiksmų, juolab, kad išsakius įtarimus, gaudavau žodžių atkirtį, kokia esu paranojikė ir galiausiai tokia išties tapau, nes pagrindas tam buvo… Turbūt ta tiesa po truputį darėsi vis labiau matoma, kai kartą paėmusi planšetę užmačiau jos siųstą aistringą laišką, tai buvo pirma žinutė… akivaizdus faktas apie romaną.. Tąkart įdaviau planšetę jam į rankas, užsidariau vonioje…nežinau, kas intensyviau bėgo: ar dušas, ar ašaros riedėjo skruostais. Regis visą amžinybę prastovėjau… Viskas viduje buvo sulaužyta, sutepta, sumindyta… Ir tai nebuvo pabaiga, natūralu, kad atsirado neigimas, laikotarpis medaus mėnesio. Tačiau laikui bėgant namuose tvyrojo įtampa, bet koks prisiglaudimas virsdavo atstūmimu, kvietimas kažkur eiti su draugais, pasiuntimais eiti vienai, užgauliojimai namuose.
Vienas iš lemiamų kartų turbūt buvo eilinis konfliktas, kai vakare vyras norėjo kažkur važiuoti, mėginau sulaikyti, tačiau pajutau smūgį ir aptemus parkritau ant grindų… Galvoje spengė, kurį laiką negalėjau atsitokėti… Tąnakt jis vis tiek išvažiavo, o aš taip ir likau susisukus į kamuolį ir sugniaužus save, jausdama žvėrišką skausmą viduje, ne dėl to, kad spengė galvoje, viduje nebeturėjau savivertės… Neturėjau jėgų atsikelti… jaučiausi dužusi…auka to nepripažįsta iš karto… Kaip pripažinti, kad gyveni tik svajonėmis, o realybė tokia, kad namuose įtampa, baimė kažką pasakyti… Kai nebegalėjau adekvačiai reaguoti ir nebesuimdavau savęs į rankas, pradėjau lankytis pas psichologę… Prasidėjo savęs ieškojimas, kas aš esu, ką galiu pakeisti, kas nuo manęs priklauso… Prireikė trijų metų, kad gyvenimas įtampoje ir strese sukeltų sveikatos problemų… Tąkart po eilinės jo komandiruotės buvau priėmusi sprendimą, kad gyvenimas turi keistis, jeigu nori gyventi… Jis grįžo lyg niekur nieko, su gėlėmis ir pažadais apie medaus mėnesį ir planuojamus vaikus, bet viduje virė tarsi ugnikalnio lava, tiek kartų patikėta ir ne kartą atleista…o baigdavosi taip pat. Pasakiau, kad viskas baigta. Nebetikiu. Per daug nuoskaudų, per daug skausmo, o pasitikėjimo, jo tiesiog nebebuvo likę. Paranoja ji tikrai buvo, ir žinojau, kad kaskart neatsiliepus telefonu, ar negrįžus namo, aš netikėsiu juo.. Ir turbūt svarbiausia, kad apsisprendimo kelyje būtų kas palaiko, supranta, kalbėtis yra būtina, kažkas turi padėti pamatyti ir kitą kelią.. Juk problema sprendžiasi, kai ieškai būdų, o ne kai tyli užsidaręs..
Emocinės paramos grupė manau, kad yra labai reikalinga, be abejo sunku suvokti, kad kažkas Tau gali padėti iš šalies, bet ir nesužinosi, jeigu nepabandysi. Man padėjo atrasti atsakymus ir savo kelią bendravimas su psichologe, palaikymas iš šalies yra reikalingas.
Emocinės paramos grupė moterims, patiriančioms smurtą artimoje aplinkoje, vyksta kiekvieną pirmą mėnesio ketvirtadienį, 18 val., Paramos šeimai ir vaikams centre. Grupės moderatorė Živilė Barkauskaitė. Grupė skirta moterims, kurios patiria smurtą šeimoje, išgyvena krizę ar patiria kitokių sunkumų, jaučiasi pažeidžiamos susidūrusios su tam tikromis situacijomis ir ieškančios paramos, pagalbos, išklausymo, palaikymo ar nuoširdaus pabuvimo šalia. Pagaliau, juk kiekviena diena yra pilna įvykių išjaučiamų su tam tikra emocine būsena – džiaugsmu ar liūdesiu, ramybe ar baime… Patiriamos emocijos ir jų išgyvenimas padeda pažinti save, artimuosius, aplinkinius.
Moterims, lankančioms šią grupę, kalbėti apie savo jausmus – nemenkas iššūkis: dažna nežino kokiu žodžiu juos pavadinti ar tai, ką jaučia, pavadina kitaip. Dar pasitaiko, kad suvokia, ką jaučia, bet nedrįsta apie tai prabilti, nes tai „blogas“ jausmas. O juk kiekviena emocija, kiekvienas jausmas yra svarbus, reikalingas, prasmingas – svarbu jį atpažinti, išjausti, įvardinti, sieti su asmeninio elgesio pavyzdžiais. Tai padeda ne tik geriau pažinti save, bet ir suprasti kito žmogaus patiriamas emocijas ir jausmus, kurti pilnavertiškus tarpusavio santykius.
Emocinės paramos grupėje dažniausiai kalbamės apie viską, kas siejasi su emocijomis, jausmais vakar dienos kontekste ar čia ir dabar. Išklausome viena kitą, palaikome, dalijamės įžvalgomis, kartais net ir patarimais. Kartu džiaugiamės, kai pavyksta suprasti, pažinti, pamatyti skirtumą tarp vakar ir šiandien; kartais paliūdime ir ieškome tinkančio sprendimo, stiprybės keistis ir keisti tai, ką galime pakeisti. Stiprybių kortelių šūsnyje ieškome savybių apie save – taip pastipriname, paauginame savo vertę. Ieškome kortelių ir su savosiomis silpnybėmis – pripažįstame, kad nesame neklystančios, tobulos, idealios, bet ieškome kaitos kelių, tinkančių tik sau pačiai. Kartais piešiame – emociją, jausmą, nuotaiką, kas man buvo svarbu, yra svarbu, kas man būtų svarbu ateityje. Kartais patylime – tyloje taip pat vyksta pokyčiai: suvokimas, įsisąmoninimas, permąstymas, pabuvimas su savosiomis mintimis. Ir atsisveikindamos iki kito karto apibendriname – ką aš šiandien išsinešu su savimi.
Išsamesnė informacija tel. 8 612 87316, arba el. paštu: info@paslaugosseimoms.lt
Jeigu iš šalies gyvenimas gali atrodyti spindintis: patrauklus vyras šalia, nuolat asistuojantis Tave svečiuose, turintis humoro jausmą, naujai įrenginėjamas namas, prabangi mašina ar kelionės, tai realus gyvenimas visai kitoks. Ir ne materialūs dalykai čia svarbiausi, užaugom kartu, subrendom kartu, o tai kas buvo sukurta, tai didelio darbo ir pastangų dėka.
Tačiau viskas pradėjo keistis, kai atsirado JI. Iš pradžių sunku suvokti, ar priimti numanomą tiesą. Santykiuose daraisi nuolanki, mėgini ieškoti savo trūkumų, tačiau vis dažniau matydavau jį įnykusi į telefoną. Eidavau miegoti, o jis vis dar likdavo vakaroti iki išnaktų su kažkuo susirašinėdamas, galiausiai vidurnaktį nubudus namuose jo nerasdavau. Mėginau klausti, kas nutiko, reikalauti dėmesio, tačiau pasipildavo užgauliojantys žodžiai. Klausdavau, ar yra kita moteris, tuomet atsakymas būdavo ,,Tu ką, debilė“. Dažnos komandiruotės buvo įprasta. Supranti realiai, kad kažkas vyksta, bet tiesą priimti sunku… Geriau būti aukos vaidmenyje, nei imtis veiksmų, juolab, kad išsakius įtarimus, gaudavau žodžių atkirtį, kokia esu paranojikė ir galiausiai tokia išties tapau, nes pagrindas tam buvo… Turbūt ta tiesa po truputį darėsi vis labiau matoma, kai kartą paėmusi planšetę užmačiau jos siųstą aistringą laišką, tai buvo pirma žinutė… akivaizdus faktas apie romaną.. Tąkart įdaviau planšetę jam į rankas, užsidariau vonioje…nežinau, kas intensyviau bėgo: ar dušas, ar ašaros riedėjo skruostais. Regis visą amžinybę prastovėjau… Viskas viduje buvo sulaužyta, sutepta, sumindyta… Ir tai nebuvo pabaiga, natūralu, kad atsirado neigimas, laikotarpis medaus mėnesio. Tačiau laikui bėgant namuose tvyrojo įtampa, bet koks prisiglaudimas virsdavo atstūmimu, kvietimas kažkur eiti su draugais, pasiuntimais eiti vienai, užgauliojimai namuose.
Vienas iš lemiamų kartų turbūt buvo eilinis konfliktas, kai vakare vyras norėjo kažkur važiuoti, mėginau sulaikyti, tačiau pajutau smūgį ir aptemus parkritau ant grindų… Galvoje spengė, kurį laiką negalėjau atsitokėti… Tąnakt jis vis tiek išvažiavo, o aš taip ir likau susisukus į kamuolį ir sugniaužus save, jausdama žvėrišką skausmą viduje, ne dėl to, kad spengė galvoje, viduje nebeturėjau savivertės… Neturėjau jėgų atsikelti… jaučiausi dužusi…auka to nepripažįsta iš karto… Kaip pripažinti, kad gyveni tik svajonėmis, o realybė tokia, kad namuose įtampa, baimė kažką pasakyti… Kai nebegalėjau adekvačiai reaguoti ir nebesuimdavau savęs į rankas, pradėjau lankytis pas psichologę… Prasidėjo savęs ieškojimas, kas aš esu, ką galiu pakeisti, kas nuo manęs priklauso… Prireikė trijų metų, kad gyvenimas įtampoje ir strese sukeltų sveikatos problemų… Tąkart po eilinės jo komandiruotės buvau priėmusi sprendimą, kad gyvenimas turi keistis, jeigu nori gyventi… Jis grįžo lyg niekur nieko, su gėlėmis ir pažadais apie medaus mėnesį ir planuojamus vaikus, bet viduje virė tarsi ugnikalnio lava, tiek kartų patikėta ir ne kartą atleista…o baigdavosi taip pat. Pasakiau, kad viskas baigta. Nebetikiu. Per daug nuoskaudų, per daug skausmo, o pasitikėjimo, jo tiesiog nebebuvo likę. Paranoja ji tikrai buvo, ir žinojau, kad kaskart neatsiliepus telefonu, ar negrįžus namo, aš netikėsiu juo.. Ir turbūt svarbiausia, kad apsisprendimo kelyje būtų kas palaiko, supranta, kalbėtis yra būtina, kažkas turi padėti pamatyti ir kitą kelią.. Juk problema sprendžiasi, kai ieškai būdų, o ne kai tyli užsidaręs..
Emocinės paramos grupė manau, kad yra labai reikalinga, be abejo sunku suvokti, kad kažkas Tau gali padėti iš šalies, bet ir nesužinosi, jeigu nepabandysi. Man padėjo atrasti atsakymus ir savo kelią bendravimas su psichologe, palaikymas iš šalies yra reikalingas.
Emocinės paramos grupė moterims, patiriančioms smurtą artimoje aplinkoje, vyksta kiekvieną pirmą mėnesio ketvirtadienį, 18 val., Paramos šeimai ir vaikams centre. Grupės moderatorė Živilė Barkauskaitė. Grupė skirta moterims, kurios patiria smurtą šeimoje, išgyvena krizę ar patiria kitokių sunkumų, jaučiasi pažeidžiamos susidūrusios su tam tikromis situacijomis ir ieškančios paramos, pagalbos, išklausymo, palaikymo ar nuoširdaus pabuvimo šalia. Pagaliau, juk kiekviena diena yra pilna įvykių išjaučiamų su tam tikra emocine būsena – džiaugsmu ar liūdesiu, ramybe ar baime… Patiriamos emocijos ir jų išgyvenimas padeda pažinti save, artimuosius, aplinkinius.
Moterims, lankančioms šią grupę, kalbėti apie savo jausmus – nemenkas iššūkis: dažna nežino kokiu žodžiu juos pavadinti ar tai, ką jaučia, pavadina kitaip. Dar pasitaiko, kad suvokia, ką jaučia, bet nedrįsta apie tai prabilti, nes tai „blogas“ jausmas. O juk kiekviena emocija, kiekvienas jausmas yra svarbus, reikalingas, prasmingas – svarbu jį atpažinti, išjausti, įvardinti, sieti su asmeninio elgesio pavyzdžiais. Tai padeda ne tik geriau pažinti save, bet ir suprasti kito žmogaus patiriamas emocijas ir jausmus, kurti pilnavertiškus tarpusavio santykius.
Emocinės paramos grupėje dažniausiai kalbamės apie viską, kas siejasi su emocijomis, jausmais vakar dienos kontekste ar čia ir dabar. Išklausome viena kitą, palaikome, dalijamės įžvalgomis, kartais net ir patarimais. Kartu džiaugiamės, kai pavyksta suprasti, pažinti, pamatyti skirtumą tarp vakar ir šiandien; kartais paliūdime ir ieškome tinkančio sprendimo, stiprybės keistis ir keisti tai, ką galime pakeisti. Stiprybių kortelių šūsnyje ieškome savybių apie save – taip pastipriname, paauginame savo vertę. Ieškome kortelių ir su savosiomis silpnybėmis – pripažįstame, kad nesame neklystančios, tobulos, idealios, bet ieškome kaitos kelių, tinkančių tik sau pačiai. Kartais piešiame – emociją, jausmą, nuotaiką, kas man buvo svarbu, yra svarbu, kas man būtų svarbu ateityje. Kartais patylime – tyloje taip pat vyksta pokyčiai: suvokimas, įsisąmoninimas, permąstymas, pabuvimas su savosiomis mintimis. Ir atsisveikindamos iki kito karto apibendriname – ką aš šiandien išsinešu su savimi.
Išsamesnė informacija tel. 8 612 87316, arba el. paštu: info@paslaugosseimoms.lt
.
Paramos šeimai ir vaikams centro direktoriaus pavaduotoja Aušra Lučinskaitė
