Kiekvienas galime prisiminti tokių situacijų, kai bendravimas su vienu ar kitu žmogumi buvo nesėkmingas. Gal jūs tiesiog nesupratote, ką jis kalbėjo. Gal jūs tiesiog buvote toks pavargęs, kad negirdėdavote, ką jie sako. Gal tada, kai pasakojote žmogui apie savo išgyvenimus ir jausmus, jis dairėsi aplinkui ir nesiklausė. Jus tai skaudino, liūdino, nepatiko, gal net norėjote jį sudraskyti už nejautrumą. O gal norėjote išeiti iš kambario ir nieko nematyti. O gal jūsų aplinkoje yra žmogus, kuris bendrauja tik tada, kai kiti juo žavisi ir jam pritaria, tačiau jis negirdi jūsų, kai jums jo labiausiai reikia. Kas mums trukdo tinkamai bendrauti? Kas yra bendravimo nesusipratimai? Sunku atsakyti. Kiekvienam būtų sunku atsakyti į šiuos klausimus.
O taip, iš tikrųjų, yra sunku atsakyti ir globoje augantiems vaikams į šiuos klausimus. Kaip būtų sunku atsakyti jiems, kas yra bendravimo sunkumai, kai tavęs negirdi ir nemato aplinkui kiti žmonės, nes tu augi ne su savo mama ar tėčiu. Pasidalinsiu šių vaikų patirtimi, kuri kalba vaikų lūpomis.
Pasirodo, bendravimo kliūčių yra labai daug ir įvairių. Bendravimo kliūtimis (sunkumais) paprastai laikomi veiksniai, kurie trukdo suprasti bendravimo pašnekovą, dėl to gali kilti įtampa ir net tarpusavio konfliktų. Vyrauja keletas bendravimo sunkumų, kurie vyksta globojančioje šeimoje su vaikais. Kartais pašnekovai vienas kito tiesiog nesupranta, nes į jų šeimą ateina naujas gyventojas, naujas šeimos narys, kuris turi savo charakterį, savo nuomonę ir savo poziciją gyvenime. Jiems sunku suprasti, kad ateidami vaikai jau turi savo bendravimo stilių, bendravimo būdą, charakterio skirtumus, kalbėsenos manierą. Gali būti, kad šie globoje augantys vaikai turi savo šiuolaikiškus svarstymus ir naują logiką, kuri gali būti nesuprasta suaugusių. Pavyzdžiu galėtų būti, kad šie vaikai turi greitakalbę, kurią sunku suprasti, kurioje vyrauja daug žodžių parazitų, nes suaugę, su kuriais jie dabar gyvena, lėčiau kalba ir jų šeimoje tokių žodžių nebuvo, jie šeimoje nesikalba vartodami keiksmažodžius.
Pasirodo, šiems globoje augantiems vaikams sunku pereiti prie kitos – naujos – kalbos, nes prieš tai kalbėjo kitoje šeimoje kitaip, savaip, jiems buvo leidžiama reikšti savo mintis savu būdu. Pavyzdžiui, jiems buvo leidžiama sakyti tokius žodžius (pvz.,: „Jis mane veža“, „Jis man nesveikai patinka“ ir pan.). Šiuose sakiniuose skiriasi tų pačių žodžių prasmė. Kartais bendraujant su tokiais vaikais, kurie auga globoje, jiems sunku suvokti, kad jų niekas nesupranta arba apkaltina, kad jie kalba nesąmones ir dar kalba „negražiai“.
Psichologų tyrimai rodo, kad sprendimo už kitą priėmimas taip pat yra kliūtis (sunkumas) bendraujant. Netgi tuomet, kai tai yra dėl susirūpinimo, noro padėti kitam, nes sprendimas už kitą padaro pastarąjį priklausomą nuo mūsų. Taip tarsi duodame suprasti, kad kito žmogaus jausmai, vertybės ir problemos mums yra nesvarbios. Mes esame svarbesni tarpusavio bendravime negu pašnekovas. Šiai kliūčių (sunkumų) kategorijai taip pat galime priskirti tokius veiksmus kaip įsakinėjimą, grasinimą, moralizavimą, net patarinėjimą. Patarimų davimas yra viena populiariausių reakcijų, kai norime padėti žmogui. Šis bendravimo tipas ypač būdingas šeimose. Tėvai nori padėti savo patarimais vaikams, o vaikai nenori girdėti, kokius jiems siūlo problemų sprendimo būdus tėvai.
Dažnai suaugusieji, tėvai ir mokytojai, draugai ir bičiuliai rūpinasi, kad vaikas viską padarytų kuo geriau, o kam to reikia? Sakoma, mokykis iš savo klaidų, tačiau kaip? Kaip gali vaikas mokytis iš savo klaidų, kai jam neleidžia padaryti savo klaidos. Globoje augantiems vaikams globėjai nori suteikti visko ko geriausio, todėl dažnai bando taikyti šį bendravimo modelį. Pateiksime pavyzdį iš globėjos: „Kaip jūs sakote, kad aš nemoku bendrauti? Šis vaikas yra nuskriaustas, tai man jį reikia apsaugoti, aš jam duodu patarimus, bet jis nesiklauso“. Apsaugoti vaiką, tačiau nuo ko? Ar kaip tik nedarome tokiems vaikams „meškos paslaugą“ taikydami šį metodą?
Net jei mokytojų ir tėvų patarimai yra labai geri ir teisingi, atsakomybę už problemos sprendimo pasirinkimą prisiima pats patarėjas. Mes turime suprasti, kad kiekvienas veiksmas turi savo atsakomybę, tą atsakomybę turi paimti veiksmą padaręs žmogus, todėl vaikus turime mokyti, kad atsakomybės neturime vengti, o prisiimti ir ieškoti sprendimo būdų. Jei jūs patarsite savo draugui, kaip pasielgti, o jam nepasiseks, kaltas būsite jūs. Tai nereiškia, kad apskritai nereikia patarti, tiesiog neskubėkite patarinėti, padėkite vaikui pačiam priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Be abejo, kritiniais atvejais, kai žmogus (vaikas) išgyvena stiprias emocijas, kurios trukdo susivokti situacijoje, patarimai gali padėti. Tam prireikia ir psichologų pagalbos.
Todėl svarbu tinkamai pasirinkti bendravimo stilių ir požiūrį. Globoje augantiems vaikams reikia pasirūpinti jais, tačiau taip pat leisti ir daryti savo klaidas, o kaip kitaip jie supras, kad padarė klaidą? Ar mes galime būti tėvais, kurie stebi vaikus, analizuoja jų elgesį, tačiau nesiekia nurodyti, kaip daryti ir ką daryti. Taip, galime. Vaikai turi žinoti, kur gali kreiptis pagalbos, kai labai reikės. Globoje augantiems vaikams pasitaiko daugiau iššūkių, kuriuos jie turi įvykdyti. Todėl globėjai turi jiems padėti, tai reiškia jie turi tapti „psichologais“, globoje esantiems vaikams reikia padėti labiau emociškai nei fiziškai, jiems svarbiausia rasti tinkamą žmogų šeimoje, kuriam gali išsipasakoti visas savo mintis ir jausmus. Globoje esantys vaikai turi turėti žmogų, kuriuo gali pasitikėti, dažniausiai tai būna globėjas, kuris neįsakinėja, negrasina ir tikrai nepatarinėja.
Psichologė Jolanta Žilinskytė – Kovgerė
