„Empatijos“ sąvoka atsirado neseniai ir ji sudaryta iš kitų dviejų sąvokų: „simpatijos“ ir „antipatijos“. Tai reiškia, kad empatija yra tarsi šių dviejų jausmų aukso vidurys. Kitaip tariant, empatija – tai gebėjimas suprasti ir jausti tai, ką jaučia kitas žmogus, gebėjimas pasijusti kito žmogaus vietoje, įsijausti į jo jausmus. Ši savybė yra be galo vertinga bendraujant.
Empatiškas žmogus sugeba atjausti, suprasti kitą žmogų bei mylėti kitus. Pasak psichologų, empatija yra sėkmingo bendravimo pagrindas ir ją reikia ugdyti ankstyvoje vaikystėje. Vaikui augant jo gebėjimas būti empatišku vis labiau priklauso nuo gebėjimo išklausyti kitą žmogų.
Kartais tėvai pasijunta kaip vadybininkų pavaduotojai, nes turi meistriškai užsiimti daugialype vaiko mokyklos, socialinio ir namų gyvenimo susitarimų vadyba. Tėvai skelbia savo taisykles, reikalauja nuolat atsiskaityti, ar vaikas nepamiršo pasiimti aprangos kūno kultūros pamokai, ar parengė istorijos projektą, ar parašė rašinėlį ir panašiai. Skubi gyvenimo tėkmė nenorom gali paversti mūsų pokalbius su vaikais vien paliepimų ir nurodymų srautu. Tėvai šiuolaikiniame pasaulyje dažnai skuba ir skubina savo vaikus. Deja, tėvai nutraukia kalbantį vaiką sakinio viduryje, už jį formuluoja kitas mintis, nors vaikas visai ne taip norėjo pasakyti. Šioje situacijoje vaikas nesijaus apgaubtas empatijos, greičiau jau priešingai. Bendrauti vaikui yra gyvybiškai svarbu, nes be kitų žmonių jis neišgyventų. Mokėjimas bendrauti padeda sutarti su kitais, o šių įgūdžių stoka trukdo suprasti save.
Empatijos ugdymo procesas panašus į kalbų mokymąsi. Vos gimęs kūdikis kalbėti nemoka, tačiau, girdėdamas kitus kalbant, nesunkiai gali įvaldyti šį meną. Panašiai yra ir su empatija. Iš dalies tai, kiek esame empatiški lemta genetinių veiksnių, tačiau empatijos mes taip pat ir mokomės. Ir išmokstame to, ką matome aplink, panašiai kaip ir kalbėti įprantame taip, kaip girdime kalbant aplinkinius. Net ir labai užsiėmę, stenkitės kasdien kuo rimčiausiai pasikalbėti su vaiku, o ypač – jį išklausyti. Vaikai, galintys su tėvais aptarti savo problemas ir jausmus, tampa empatiškesni.
Ikimokykliniame amžiuje bręsta socialinės emocijos, tarkim, nesaugumo jausmas ir kuklumas, įtarumas ir pavydas, išdidumas ir pasitikėjimas savimi. Visoms emocijoms patirti reikia sugebėjimo lyginti save su kitais. Šio amžiaus vaikams empatija labai svarbi derinant sumanymus, bendraujant ir bendradarbiaujant, ji skatina padėti draugui, ieškoti tinkamo sprendimo, įveikti neigiamą savijautą, derinti savo veiksmus ir sumanymus su suaugusiais. Vadinasi, vaikai mokosi tolerancijos, būti paslaugūs, pradeda elgtis sąžiningai.
Ugdant vaiko empatiją daugiausiai įtakos vis dėlto turi tėvai, nes vaikas atkartoja tokį elgesį, kaip su juo elgėsi mama ar tėtis. Jeigu priglaudė, kai jam skaudėjo, paguodė, jis taip elgsis ir su savo bendraamžiais. Yra vaikų, kurie jau darželyje puikiai sugeba atjausti, tarkim, parklupusį ir susižeidusį draugą. Jie moka pribėgti, apsikabinti ir paguosti. Tai reiškia, kad namuose buvo tinkamai auklėjami. Mama ir tėtis, formuodami vaiko asmenybę, daro tai pasąmoningai, net nesusimąstydami, kad štai dabar mes formuojame empatijos jausmą savo vaikui.
Deja, ne visi tėvai ir ne visada stengiasi su vaiku puoselėti emociškai darnius santykius. Kūdikiai, kuriems mamos skyrė mažiau dėmesio nei įprastai, iškart tapo baikštesni ir dirglesni. Taip pat vaikai, net kūdikiai, gali perimti netinkamus jausmus ir nuotaikas. Pavyzdžiui, trijų mėnesių mažyliai, kurių mamos buvo prislėgtos, žaisdami dažnai būdavo pikti, liūdni ir ne tokie smalsūs kaip tie jų bendraamžiai, kurių mamos dažniausiai buvo gerai nusiteikusios. Jeigu tarp tėvų ir vaikų ilgai neužsimezga darnus emocinis empatiškas ryšys, vaikai patiria didžiulę emocinę žalą. Jeigu tėvai ignoruoja tokius jausmus kaip džiaugsmas, sielvartas, poreikį būti apkabintam, vaikas ima vengti tai reikšti ir net išgyventi. Tokiu atveju daugelis emocijų pradeda nykti, juo labiau jei vaikystėje tie jausmai buvo nuolat tėvų tiesiogiai ar netiesiogiai slopinami. Taigi tėvai, norėdami, kad jų vaikai sėkmingai veiktų visuomenėje, turėtų savo kasdieniu pavyzdžiu ugdyti empatiją vaikuose.
Psichologė Jolanta Žilinskytė-Kovgerė
