Nors šiandien aktuali tema yra karas ir žodis „skyrybos“ gali turėti visai kitokią prasmę – kai tėvai ir vaikai atsiskiria fiziškai, pavyzdžiui mama su vaikais išvažiuoja į kitą šalį, bet, visgi, esant tokiai skyrybų statistikai Lietuvoje, kai skiriasi apie 50 proc. sutuoktinių ir daugiau nei pusė jų turi nepilnamečių vaikų, kurie po skyrybų lieka gyventi su vienu iš tėvų (Lietuvos statistikos departamentas, 2021), vaiko pasaulis, kaip ir karo atveju, griūna. O ką reiškia, kai sugriūna vaiko pasaulis ir kaip padėti ne tik vaikui, bet ir tėvams, kurie dažnai per savo konfliktus vaiko nebemato? O tas vaikas tuo metu gali išgyventi pačius įvairiausius jausmus – gali tikrai tapti tam tikra prasme nematomu – stengtis niekur neužkliūti, niekur nesireikšti. Taip pat dėl skyrybų vaikai labai dažnai kaltina save arba jie gali neįsisąmoninti kas vyksta, bet skyrybos tiek tėvams, tiek vaikams yra vienas iš didžiausių gyvenimo stresorių: gali sutrikti miegas, mityba, pasireikšti mokymosi sunkumai, vaikai gali turėti įvairių fobijų, būti nerimastingi. Šios pasekmės dažniausiai išsprendžiamos, tačiau, tėvams išsiskyrus, pasekmės vaikams gali būti ir ilgalaikės – santykių užmezgimo ir palaikymo sunkumai suaugusiame amžiuje.
Žmonės, išgyvenantys skyrybas, išgyvena tokias pačias stadijas, kaip ir mirus artimam žmogui. Pradžioje, kai tėvai pasako vaikui, kad skiriasi, atsiranda neigimas, todėl kartais nutinka, kad vaikai ima fantazuoti, kaip tėvai susitaikys, bando tėvus sutaikyti. Tada būna pykčio stadija – vaikas gali pasirinkti kaip pykčio objektą vieną iš tėvų, nukreipti pykti į save ar pykti ant kito ar kitų žmonių, pavyzdžiui ant savo draugų. Tada būna derybų stadija – vaikas gali imti galvoti, jeigu aš gerai mokysiuosi, tai viskas pasikeis ir tėvai susitaikys, viskas grįš į savo vėžes. Galiausiai pasireiškia liūdesys, o po liūdesio susitaikymas.
Taigi kaip vaikui padėti ir, ką gali padaryti tėvai? Atsižvelgiant į kiekvieną stadiją, pirmiausiai, tėvai turėtų vaikui pasakyti, kad kartais suaugę nusprendžia negyventi kartu, bet jokiu būdu, tai nėra susiję su vaiku ar jo elgesiu, kad jis nėra atsakingas už suaugusiųjų sprendimus. Gaila, bet savo praktikoje susiduriu, kad tėvai „naudoja“ vaiką, kaip įrankį spręsti suaugusiųjų konfliktams. Prisiminkite, kad vaikui svarbūs abu tėvai ir jis nori įtikti tiek vienam, tiek kitam, todėl „neužkraukite“ vaikui atsakomybės pasakyti mamai ar tėčiui kažką, perduoti kažkokį daiktą ar pan. Jūs išsiskyrėte, kaip pora, bet likote komanda auginti ir auklėti vaikus. Kalbant apie pykčio ir derybų stadiją, labai svarbu suprasti, kad vaikas gali pykti ir tą įvardyti, pasakyti, kad suprantate, kad vaikui gali būti pikta. Suprasti, kad kartais vaikas gali nenorėti važiuoti pas mamą ar pas tėtį ir tai visiškai normalu. Svarbu, kad vaikas žinotų, kada būna su mama, kada būna su tėčiu. Pavyzdžiui, jei sutarta, kad vaikas darbo dienomis būna su mama, o savaitgaliais su tėčiu, tai susitarimą labai svarbu išlaikyti. Taip pat labai svarbu vaikui leisti liūdėti, vengti tokių frazių, kaip: „viskas bus gerai“, „ne pasaulio pabaiga“ ir pan. Atsiminkite, kad tik po liūdesio ateina susitaikymas.
.
Trakų rajono paramos šeimai ir vaikams centro psichologė Aistė Kaminskienė
